Antrasis pašnekesys | Baimė - ką darome, kai su ja susiduriame ir kas padeda jaustis saugiai?

Mes - “Įkūnytos praktikos” praktikai. Kalbamės apie tai, kas mums svarbu. Apie žmogų, jo kūną ir santykį su juo. Apie savęs klausymą ir girdėjimą. Apie tai, ką daryti, kai negera. Apie raktus, vedančius į draugystę su kūnu ir savąją tiesą. Kalbėsimės ir ateity.

Šiandien Tave kviečiame į antrąjį mūsų pašnekesį – apie tai, kaip mes atpažįstame baimę? Ar mums svarbu identifikuoti, kokia tai baimė? Ką mes darome, kai ji ateina arba kai su ja susiduriame?

* Šiame įraše pateikiama nuomonė nėra medicininiai patarimai ir negali atstoti gydytojo konsultacijos.

Pašnekesio transkriptas:

Ieva: Labas, čia tinklalaidė “Kūnas kalba” ir antrasis mūsų pašnekesys. Esame “Įkūnytos praktikos” praktikės: Ernesta, Jurga, Ingrida ir aš, Ieva. Tai, ką mes praktikuojame, yra integruojanti kūno ir judesio terapija. Dalinamės ir žiniomis, ir savo patirtimis. Labai noriu pradžioje pasakyti, kad šie mūsų pokalbiai yra nesurežisuoti, mes tikrai nežinome, ką pasakys kita mūsų kolegė, nerepetuojame. Tiesiog kalbamės tarpusavyje ir kviečiame Tave įsijungti į šį pokalbį, jį pamatyti ir išgirsti, ir pajausti, kaip Tau tai atliepia. Šios dienos temą pasiūliau aš pati ir ta tema yra baimė. Tema iškilo vieną labai konkretų vakarą konkrečioje situacijoje ir teko tai spręsti. Būtinai vėliau papasakosiu, kaip, bet labai labai noriu išgirsti savo kolegių patirtis - kaip jos atpažįsta baimę? Ar joms svarbu identifikuoti, kokia tai baimė? Ką jos daro pačios, kai ji ateina arba kai su ja susiduria? Galbūt kuri nors pirma norėtų pradėti?

Ernesta: Taip, aš pradėsiu šitą temą. Mano vardas Ernesta – tiems, kas klauso be vaizdo, kad būtų maždaug aiškiau ir tiksliau, ir ramiau girdint balsą kažkieno. Dabar šiame gyvenimo etape man nebėra svarbu, kokia tai baimė. Kada aš pagaunu save, jog aš jau projektuoju savo ateitį tokiais akiniais kaip “o kas būtų, jeigu būtų”, “tai tada tas ir tas būtų”, “ir tada tas ir tas būtų”, “tada geriau nieko nedaryti”, suprantu, kad aš jau keliauju į baimės lauką. Kas man padeda susiturėti, dar jeigu lieka ta sekundės dalis susiorientuoti, kad aš jau ten, jau pilnos akys baimės ir kūnas jau stingsta ir sukasi, jeigu aš dar spėju pagauti tą, prisimenu žodį “dabartizmas”. Ir klausiu savęs, kur aš esu dabar. Ar iš tikrųjų tie sakiniai, kurie keliauja už nugaros ir iš atminties, yra dabartis, dabartinė mano situacija, ar tai iš tikrųjų pasikartojantis dalykas? Ir dar kitu žingsniu - jeigu man pavyksta - įkvėpti, iškvėpti, įkvėpti, iškvėpti ir kažkaip susiturėti, kad chmm dabar kita diena, kiti metai ir aš kvėpuoju. Ir įlipus į šaltą vandenį nebūtinai turi ištikti plaučių uždegimas. Tai turbūt labiausiai apibrėžia man, kad baimė yra tai, kas dar neįvyko, bet mano patirtis primena, kad tada buvo blogai, vadinasi, ir dabar turi nutikti blogai. Ir prisiminti, kaip yra dabar, ar iš tikrųjų dabar yra taip, kaip aš atsimenu, kad buvo ir jau planuoju, kad tai nutiks. Tai baimė yra tai, kas kol kas dar neįvyko. Ir mane kviečia ji prisiminti apie “ dabar”. Kur aš esu, ką aš veikiu ir ką aš galiu dabar padaryti.

Ieva: Ačiū, Ernesta. Kas seka Ernestą socialiniuose tinkluose, galite pamatyti jos nuotraukas vandenyje šaltą žiemą. Ingrida, Jurga?

Ingrida: Gal tada pratęsiu ir pasidalinsiu turbūt viena pagrindinių pamokų, kurias išmokau tyrinėdama baimę. Kad baimę aš įkūnyju - dažniausiai kai mus ištinka baimė, mes susigūžiame ir atrodo, kad mums yra saugu. Bet iš esmės šitas susigūžimas ir šitas mums saugumas iš tiesų yra ne saugumas, iš esmės tai yra baimės išraiška. Mes išreiškiame baimę savo kūnu, kai mes susigūžiame, nors atrodo, kad mums yra saugu. O saugu yra tada, kai aš galiu veikti. Kai mano kūnas yra pasirengęs veikti, kai aš esu atsistojusi, išsitempusi, kai aš turiu erdvės, būtent tada yra saugu. Tai mano pagrindinė pamoka, kurią išmokau - nors čia man atrodo, kad yra saugu, bet iš esmės čia yra baimės išraiška, kai susigūžiu. O esu saugi tada, kai aš turiu galimybę veikti, kai aš turiu savo vadinamąją valią, turbūt lietuviškai, su kuria svarbu susitikti baimės akivaizdoje. Nepamiršti jos, nepamiršti, kad yra galimybė. Tai tiek.

Jurga: Aš kažkaip, kai girdžiu jus, tai girdžiu, kad taip, baimė iš tiesų yra labai apie ateitį, dažniausiai bijome to, kas dar neįvyko arba kas gali įvykti. Tuo pačiu baimė yra ir apie praeitį. Nes baimė mus paprastai informuoja iš tos vietos, kuri jau yra patirta. Baimė atsiranda, nes mes kažką patyrėme arba kiti papasakojo, kad jeigu elgsimės tokiu būdu, mes galime patirti pasekmes tam tikras. Ir kaip Ernesta gražiai įvardino – “dabartizmas” yra tiesiog kaip būdas, metodas, kaip mes galime grįžti į save iš tos baimės vietos, kur mes dažnai kažkur galvoje - labai dažnai galvoje, ir pilve. Mano atveju iš tikrųjų aš ilgą laiką nesuprasdavau, kad aš bijau. Buvau labai sėkmingai užblokavusi pojūčius ir kai pradėjau su jais susijungti, iš tikrųjų pajausti, ką aš patiriu kūne, kai bijau, tada galėjau įsivardinti, kad taip, tai yra baimė. Ir tik tada galėjau rasti būdą, kaip man būti su ta baime. Tai atrodo, kad pirmas žingsnis šitoje vietoje yra pradėti atpažinti baimę. Ne tik savo galvoje, mintyse, bet ir kūne. Kaip kūne ta baimė atsiskleidžia, kaip ji ten gyvena, kokius pojūčius ji dovanoja arba kokiais “apdovanoja”, nes jie dažniausiai nėra malonūs. Ir kas padeda, tai keli dalykai: bet kurie dalykai, kurie grąžina į pojūčius, kurie yra dabar, čia ir dabar. Tam, kad aš grįžčiau iš tos galimybės, kad kažkas nutiks, į tai, kas dabar su manimi vyksta, netgi jeigu tai nėra malonu. Ir prisišaukti saugumą, prisiminti, kad aš turiu teisę į saugumą, kad aš turiu teisę saugiai jaustis. Kas gali padėti saugiai jaustis, tai kiekvienam individualu. Gali padėti saugiai jaustis atsigulimas ant pilvo ir gulėjimas veidu žemyn, kai mes nesame visi atsivėrę pasauliui, bet iš tikrųjų patiriame tą saugumą. Galim jaustis saugiau, kai leidžiame sau pilniau kvėpuoti. Bet ne visiems taip yra. Galim jaustis saugiau, kai, kaip Ingrida minėjo, atsistojame ir išsitiesiam visu kūnu ir leidžiam savo valiai pasireikšti, veikimui įvykti. Galime jaustis saugiai galbūt, kai ir susispaudžiam, nes jeigu pagalvosim apie tai, kad situacijos yra įvairios ir kartais situacijos, kurių mes bijome, yra iš tiesų daug didesnės už mus. Tai jeigu griūva lubos, nes yra žemės drebėjimas, tai yra tikrai saugu susitraukti į kamuoliuką ir palįsti po stalu. Bet yra momentas, kada tai nebėra saugu, kada saugiau atsistoti ir veikti. Dar tokiu pratimu norėjau pasidalinti iš Peterio Levino, traumų gydymo eksperto ir somatinio patyrimo autoriaus, tai tiesiog galim ir visos dabar pabandyti. Esu tikra, kad kolegės jau ne pirmą kartą daro šį, bet gal ir klausytojai, ir žiūrovai mūsų norėtų pabandyti. Tai tiesiog įtempti visus kūno raumenis, kiek tik galime. Net iki drebėjimo. Ir veidą, ir tarpvietę, ir kojų raumenis. Ir kai jau jaučiame, kad jau daugiau nebegalime, pasiekėm savo ribą, juos atleidžiame ir tada stebime pojūčius. Stebime pojūčius, kas vyksta kūne, kas vyksta kvėpavime, kaip širdis jaučiasi. Ir tada paimame savo dešinę ranką ir ją dedame po kairiąja pažastimi. Apsikabiname savo kūną su savo dešine ranka ten, kur širdis. Ir su savo kaire ranka apkabinu save. Ir jaučiame, kaip mūsų dešinė ranka mus laiko, ir kairė ranka yra apkabinusi. Ir leidžiam sau įkvėpti, iškvėpti. Pastebim, kokie pojūčiai aplanko. Galime tai daryti sėdėdami, galime tai daryti gulėdami prieš miegą, jeigu kažką ištinka nerimas prieš užmiegant, sunku užmigti. Tiesiog patiriame, kad mes irgi galime save laikyti ir tą baimės akimirką - įsitempimas ir atsipalaidavimas. Pastebėti, kaip veikia mus šitos dvi skirtingos kokybės. Tai tiek.

Ieva: Ačiū, Jurga. Koks nuostabus pratimas. Tikiuosi, žmonėms bus naudingas. O mano patirtis, kuria žadėjau pasidalinti, tai įvyko visai neseniai, prieš didžiąsias žiemos šventes, prieš Kalėdas. Buvau tuo metu Nidoje ir jau aiškiai suvokiau, kad per šventes, kaip ir dauguma Lietuvoje ir visame pasaulyje, nebegalėsiu aplankyti savo šeimos. Nebegalima. Aišku, iš karto kilo daugybė emocijų: pasipriešinimas, pyktis, daug minčių visokių. Nusprendžiau pasižiūrėti, o kas už to susierzinimo ir kas už to pykčio. Kas ten giliau, iš kur jie kyla? Sekiau tarsi grandinėle atgal ir prisikasiau, kad tie jausmai kyla, nes tuomet jaučiuosi atskirta. Jaučiuosi viena. Ir kai aš jaučiuosi viena, tai reiškia, kad yra sunku išgyventi. Vienam be sociumo gręsia mirtis. Čia susidūriau su mirties baime. Iš tų paviršinių emocijų, kurios kilo bematant momentu, prisikasiau iki mirties baimės. Nenoriu pasilikti su ja - su neigiamomis emocijomis mes dažniausiai nenorime pasilikti. Nusprendžiau imtis veiksmo. Veiksmo kaip tokio atsako. Pagalvojau, kokį aš galiu dabar daryti veiksmą. Man paprasčiausias tuo metu buvo veiksmas išeiti pasivaikščioti, tiesiog judėti, eiti. Buvo vėlus vakaras, galvoju, kad turiu dar vieną baimę, tai - tamsos baimė. Na tai ką, einu ten, kur tamsiausia - į mišką. Einu vėlai vakare į mišką ir bijau. Jaučiu tą baimę visame kūne. Tiesa, labai aiškiai suvokiau, kad esu viena ir nenoriu įpulti labai labai giliai, todėl pasiėmiau šunį kaip realybės inkarą. Šunimi aš privalėsiu pasirūpinti, vadinasi, realiai turėsiu išlikti šioje realybėje, šioje materijoje. Ir tuo pačiu eidama į mišką jau jaučiu kylančius visus tuos pokyčius, mes galime juos skirtingai jausti, man baimė iš karto kerta per kojas, drebuliukas kojose, šiurpuliukai per stuburą, pilve, spaudžia galvą, norisi gūžtis, kaip jau Ingrida minėjo ir kitos merginos. Taip gerokai pasivaikščiojau, kol sustojau toje visoje būsenoje ir tada leidau tiesiog stebėti, kaip tie pojūčiai šnekasi vienas su kitu kūne, kaip jie tarpusavyje dera ir kas vyksta, kai kreipiu dėmesį. Tai paprastas, elementarus dalykas - kreipti dėmesį, matyti, leisti tam įvykti, neslopinti, nespausti, negniaužti dar papildomai. Pamažu pamažu viskas išsisklaidė ir atėjo labai labai tyras, labai gražus, labai net naivus džiaugsmas - jaučiant, kad šį momentą viskas yra gerai. Šį momentą aš stoviu ant savo kojų, jeigu atsimerkiu, aš matau nuostabius vaizdus. Aš kvėpuoju nenusakomo šviežumo orą. Ir aš tai jaučiu - kaip mano plaučiai, krūtinė kilnojasi. Aš jaučiu tą gyvybę, kuri yra kūne. Ir tai mažai ką turi bendro su ta mirties baime. Tai taip labai trumpai. Aišku, tas procesas šiek tiek užtruko, visas pasivaikščiojimas tamsoje. Ir kas įvyko po to - visai netyčia, jau grįžusi namo (gyvenu kaime, šalia miškai), vis išeinu pasivaikščioti jau kai temsta. Ir spėkite - nebėra jokios tamsos baimės bent jau šiai akimirkai. Vadinasi, kažkas pradirbta. Kažkas pradirbta tiesiog išjaučiant. Ir dar vieną labai noriu gražų pavyzdį tokį pasakyti. Tiesiog galite susirasti youtube ar kitame socialiniame tinkle žinomo lektoriaus Tony Robbinso yra gražus video, kaip jis pasikviečia žmogų ant scenos ir demonstruoja šokį su baime. Nes dažniausiai mes baimei - nenorim, nenorim tų jausmų. Jis paėmė žmogų, sako, “Aš esu tavo baimė”, ir pašoka, viskas išsirutulioja į visai kitokią kokybę. Tai va tiek apie baimę. Linkiu žvelgti kitaip, paieškoti kitokių žvelgimo būdų. Gal dar kolegės norės ką palinkėti?

Ernesta: Dėkui už pasidalinimus. Jaučiu, kad iš iš mano pusės pasidalinimas užsidarė labai gražiu ratu. Aš turiu labai puikų Jurgos pasiūlytą pratimą ir suprantu, kad aš mylią nueinu mažais žingsniukais. Ir dulkes šluostydama kas antrą dieną, visą laiką turėsiu švarų paviršių negu mėnesį gyvenu su dulkėtu paviršiumi, o po to nusišluostau ir pasidžiaugiu vieną akimirką, o visą kitą laiką dulkes uostau. Tai ką noriu pasakyti, kad šitą pratimą, periodiškai vis susitraukimą ir po to išsiskleidimą pakartoti, nebūtinai esant kažkokioje baimėje. Tiesiog linkiu įrašyti į savo kūną fiziologišką patyrimą, kaip būna - susitraukti ir išsiskleisti. Ir galbūt šitas įrašas kitą kartą padės užslinkus susitraukimui priminti, kad aš galiu išsiskleisti. Viskas. Paprasta. Kaip sako man mano džemperis: “That’s life, everyday can be an amazing day”. (“Tai gyvenimas, kiekviena diena gali būti nuostabi”).

Ieva: Nuostabu. Jurga, gal norėtum ką nors pridurti?

Jurga: Manau, kad Ernestos šitas pasidalinimas su džemperiu pati geriausia galima pabaiga mūsų susitikimui.

Ieva: Iš tiesų labai labai ačiū, kolegėms, labai ačiū jums, kas žiūrėjote, kas klausėte. Ir jeigu norite daugiau pamatyti mūsų pasidalijimų, meditacijos praktikų, junkitės prie facebook grupės “Kūnas kalba”. Taip pat mūsų puslapiai yra – www.ikunytapraktika.lt ir Facebook’e “Ikūnytos praktikos” paskyra (https://www.facebook.com/ikunytapraktika), taip pat ir angliškas puslapis, jeigu norėtumėte rekomenduoti anglakalbiams. Gražios dienos, gražaus šokio. Susitraukimo, išsiplėtimo. Iki.

Ingrida, Ieva, Jurga ir Ernesta - ĮKŪNYTOS PRAKTIKOS integruojančios kūno ir judesio terapijos praktikės. Savo darbe kiekvieną ateinantį jos palaiko atrandant bei patiriant save naujai, gilinant autentišką ryšį su savimi ir pasauliu, mokantis naujų būdų, kaip pasirūpinti savimi. Jos lydi į savo tikrųjų poreikių įsiklausymą bei patogų buvimą savo kūne.