Menas atpažinti žaidimą, į kurį kviečia vaikas. Pokalbis su Ingrida Danyte

Ingridos Danytės jautrumas ir išskirtinis žaismingumas žavi kiekvieną sutiktą žmogų. Savo buvimu ji švelniai bei lengvai įtraukia ir nuneša į gydantį žaidimo džiaugsmą tiek vaiką, tiek suaugusį. Tad šiandien su Ingrida kalbamės apie žaidimą, jo dovanas bei jos darbą su vaikais bei su suaugusiais.

Kūno ir judesio terapeutė Ingrida Danytė

Ingrida, man įdomu, kaip prasidėjo tavo darbas su vaikais? Ar tu iš anksto žinojai, kad nori dirbti su vaikais, ar aplinkybės suvedė? Aš klausiu, nes turiu ir savo asmeninę patirtį. Tu padėjai rūpintis mano dukra Smilte kurį laiką. Aš mačiau tavo santykį su vaikais. Ir tu esi iš tų žmonių, kurie natūraliai mato vaikus, o tikrai ne visi mato. Gerai, kad bent savo vaikus mato, o svetimus apskritai labai retai. Tai pokalbį pradėti noriu nuo tavo istorijos, papasakok ją.

Į šį darbą mane pakvietė. Nežinau, ar be šio kvietimo būčiau taip greitai atsigręžusi į darbą su vaikais. Tad aplinkybės buvo svarbios. Bet tą kvietimą aš priėmiau sąmoningai. O kvietimą gavau dalyvaudama seminare pas Susan Aposhyan. Tuo metu buvo vasara. Buvo prabėgę pirmi kūno ir judesio terapijos studijų metai. To seminaro metu prie manęs priėjo viena dabar jau mano kolegė ir paklausė, ar norėčiau dirbti su vaikais. Tuo metu jau turėjau šiokį tokį santykį su šiuo darbu. Kažkiek buvau savanoriavusi darželyje, daug muzikuodavau su vaikais. Jau lyg ir kažkas aplink tą veiklą buvo įvykę. Bet tuo metu jau turėjau susiplanavusi kelionę į Vokietiją. Tad neskubėjau priimti sprendimo ir, kai grįžau, tada paskambinau ir pasakiau, kad visai norėčiau pabandyti.

Taip atsirado keli vaikai privačioje praktikoje, kuriais padėjau rūpintis ir kartu pradėjau taikyti kūno ir judesio terapijos metodus. Daug tikrinau, kiek aš galiu taikyti šiuos metodus darbe, tikrinau, ar jie veikia, ar jie teikia naudą vaikams, ar jiems tai tinka. Po metų atėjo pirmieji Herojaus Kelionės projektai jau su mokyklomis, klasėmis. O vėliau nutiko ir darbas su vaikais, turinčiais raidos sutrikimų. Ir tada jau akivaizdžiai pamačiau, kaip mano darbas, mano buvimas vaikams, ypatingai autizmo spektre esantiems, gali stipriai padėti. Pamačiau labai ryškius pokyčius. Tai atsakant į klausimą, tai buvo sąmoningas sprendimas ir kartu įtakotas aplinkybių.

Ir šis sprendimas, jis vis dar gyvas manyje. Klausimas, ar tai tikrai yra mano širdies darbas, iškyla labai dažnai. Ir kiekvieną kartą tenka nuspręsti iš naujo. Ir, kai šis klausimas iškyla, man labai svarbus tampa mokytojų, bičiulių ir kolegų palaikymas. Šie žmonės mane labai mato šioje srityje. Jų matymas kartais padeda ir man pačiai pamatyti dar truputį savęs šiame darbe.

Kiek žinau savo praktikoje dirbi ir su vaikais, ir su suaugusiais. Gal norėtum papasakoti, kuo iš tavo patirties darbas su vaikais skiriasi nuo darbo su suaugusiais? Kaip vaikai priima savo kūną? Ką pastebėjai?

Darbas su vaikais ir su suaugusiais turi panašų tikslą - siekiame labiau pajusti kūną būnant santykyje su kitu žmogumi. Pavyzdžiui, autizmo spektre esantys vaikai - jie retai mato, jaučia kūną. Jie į kūną grįžta tik per santykį su manimi. Su suaugusiais irgi gana panašiai. Suaugę per santykį su manimi gali atsigręžti ir pažinti savo kūną.

Vaikai į kūną, pojūčius greičiausiai atsigręžia per žaidimą. Ir ne bet kokį, o jų kuriamą, juose gyvą žaidimą. Tad darbe su vaikais mano pagrindinis tikslas yra rasti ir atpažinti jų unikalų žaidimą. Kartais tai yra labai sudėtinga užduotis, o kartais labai akivaizdžiai matosi, į kokį žaidimą mane jie kviečia. Kartais labai lengva jame žaisti, o kartais reikia laiko. Pavyzdžiui, kartą su autizmo spektre esančiu vaiku prireikė 20 užsiėmimų, kol aš atpažinau, į kokį žaidimą mane kviečia. Ir, kai atpažinimas įvyko, iš esmės, kad ir labai sunkus autizmas, mes 90% visos sesijos prabūname ryšyje. Didžiąją laiko dalį vaikas žaidžia, neišeina, palaiko santykį, ryšį ir palaiko žaidimą. Žaidimo metu vis pakelia akis ir pasižiūri į mane, kur aš esu. Vaikui, kuriam diagnozuotas sunkus autizmas, tai yra didelis pasiekimas. Bet atpažinti tą žaidimą, į kurį kviečia vaikas, kartais yra iššūkis. Kartais baisu tą padaryti. Kartais būti toje nežinioje ir sekti, pasitikėti, neprimesti savo žaidimo, tik papildyti, atliepti yra iššūkis.

Atliepimas ir darbe su suaugusiais, ir su vaikais yra lygiai toks pats svarbus. Gal tik su suaugusiais aš galiu labiau žodžiais įvardinti, ką aš matau, kaip, ką jaučiu viduje, o su vaikais labai daug savo kūnu atliepiu jų kūną. Dažnai vaikai kartoja tam tikrą judesį arba tam tikrą žaidimo elementą. Ypatingai tai ryšku autizmo spektre esančiuose vaikuose. Dirbant man svarbu, kad vaikai suvoktų, suprastų, pamatytų, ką jie daro. Pamatytų besikartojančius judesius. Ir jie gali save pamatyti tik tada, kai aš juos matau. Dažnai sesijose judu taip, kaip juda su manimi būnantis vaikas. Atspindžiu jų buvimą. O taip darydama kartu rodau, kad čia saugu taip judėti. Jų judesiai šioje erdvėje yra priimami. Labai svarbu atspindėti, jei nepavyksta žodžiais, tai galima daryti kūnu.

Ir suaugę, aišku, ateina su savo žaidimais, tik jie ne tokie akivaizdūs. Ir kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad dirbdama su suaugusiais lygiai taip pat žaidžiu kaip ir su vaikais, tik pats žaidimas atrodo kitaip.

Taip, pritariu, kad mes su suaugusiais irgi žaidžiame šiame darbe. Tai yra neatskiriama dalis proceso. Man įdomu, ko tu išmokai iki šio momento darbe su vaikais? Ir tuo pačiu gal galėtum truputį daugiau pasidalinti apie žaidimą?

Atrodo, kad sunku net aprėpti, kiek išmokau, kaip pasikeičiau. Ir visgi praėjo tik keleri metai darbo su vaikais šioje somatinėje srityje. Ta Ingrida, kuri atėjo į šį darbą, ir ta Ingrida, kuri yra čia šią akimirką, yra du skirtingi žmonės. Ir, žinoma, mano geriausiais mokytojais tapo vaikai, su kuriais dirbu. Pavyzdžiui, paskutiniais mėnesiais labai daug mokiausi apie ribas. Anksčiau taip aiškiai nesuvokiau, kad ribos yra lygiai toks pats žaidimas, kaip ir kiti žaidimai. Kad ribos nėra „galima ar negalima“. Jos nėra statiškos. Tai kiekvieną akimirką besikeičiantis procesas. Tad pastaruoju metu vaikai mokė mane žaisti šį ribų žaidimą.

Taip pat labai daug mokė apie tai, kas jiems yra saugumas. Ypatingai tiems vaikams, kurie yra labai jautrūs įvairiems dirgikliams - garsams ir panašiai. Kartais vaikai net įvardindavo sakydami, kad „taip, kaip tu sureagavai, mane išgąsdino“. Labai brangu išgirsti iš vaikų tokius žodžius. Kartais atrodo mes, suaugę, nedrįstame, negalime taip aiškiai įvardinti tam tikrų su mumis vykstančių dalykų. Tokie momentai moko dar didesnio jautrumo kiekvienoje akimirkoje.

Tai čia tokie niuansai. O apie patį žaidimą... Dirbdama aš tiesiogiai žaidžiu su vaikais. Ir tėvai tai, kas vyksta sesijų metu, įvardina kaip žaidimą. Bet, kadangi turiu žinias, turiu suvokimą apie vaikų raidą per judesį, kartais pamatau truputį platesnį vaizdą. Pavyzdžiui, jeigu aš žinau, kad vaikas buvo gimęs cezario metu ir matau, kad jam labai patinka lįsti į spintą ir ten užsidaryti, galiu spėti, kad šiam veiksmui reikia palaikymo. Galiu spėti, kad vaikas šiame besikartojančiame žaidime siekia atrasti kažką naujo, ko nėra patyręs, galbūt savojo gimimo metu. Tad kažkurią akimirką galiu pabandyti taip lengvai neleisti jam išlįsti, pavyzdžiui, prispausdama kūnu duris. Kartais toks vaikas, pabandęs atidaryti duris ir patyręs, kad jos neatsidaro, visokiais būdais išreiškia nepasitenkinimą, dažnai net nebando išstumti, rasti savo jėgą ir išlįsti. Bet žaidimas tęsiasi ir vaike atsiranda vidinis noras dar ir dar kartą lipti į tą spintą. Ir po kelių kartų nepasitenkinimo nebelieka, o radęs atramą vaikas atranda ir savo jėgą. Vėliau ši kokybė persikelia ir į kitus žaidimus. Kituose žaidimuose atsiranda dar viena spalva. O kartais noras būti uždaroje erdvėje yra susijęs su saugumo paieškomis, kurias lygiai taip pat galiu palaikyti.

Tad tie žaidimai yra kartu ir žaidimai, ir kartu truputį daugiau nei žaidimai. Žaidimuose matosi mūsų judėjimo modeliai, mūsų ankstyvosios patirtys. Ir galbūt šioms patirtims reikia kažkokio palaikymo, kad jos užsibaigtų arba atrastume kitokią formą, kokybę, patirtį, kurios mums labai trūksta.

Iš tikrųjų labai įdomu. Ar į tavo darbą įeina ir darbas su tėvais? Ar tėvai dalyvauja šiuose procesuose? Ir jeigu taip, tai kokiomis formomis tai vyksta?

Taip, darbas su tėvais įeina. Man patinka, kai pirmose sesijose tėvai dalyvauja kartu su vaikais. Tai svarbu ir tam, kad jie pamatytų ir pradėtų pasitikėti tuo, kaip aš būnu, kaip žaidžiu, kai vaikas būna su manimi. Ir tais pirmais kartais sužinau daugiau apie šeimą, vaiką, jo istoriją. Per pirmus kartus daug žaidžiame ir labai daug stebime, bandydami suvokti, kokį žaidimą vaikas kuria. Kiekvienas vaikas atsineša savo žaidimą. Per savo praktiką nesutikau dviejų vienodų žaidimų, į kuriuos mane kviestų vaikai. Tai unikalūs buvimai.

Vėliau, po kelių kartų (kartais ir po pirmojo), lieku su vaiku viena. Dirbam, žaidžiam. Po sesijų labai trumpai pasikalbame su tėvais, pajuokaujam, kuriam ir palaikom ryšį. Pačio proceso neaptarinėjame vaiko akivaizdoje. Man tai labai svarbu. Bet kiekvieną kartą susitikę palaikome ryšį. Ir kartu po užsiėmimų šiuose trumpuose susitikimuose tėvai gali pamatyti, kokius metodus naudoju, kaip aš padedu vaikui išeiti iš erdvės, jei jis patiria tame tam tikrų sunkumų. Tai toks žinių dalinimasis, praktinis pamatymas irgi nutinka.

Po penkių - dešimties sesijų įvyksta susitikimai su tėvais, globėjais arba vienu iš jų, kuriuose mes pasikalbame apie tai, kas vyksta, ir skiriame tam visą pilną sesiją. Ir per šį laiką, jei tėvai sutinka, bandome kartu rasti būdus, kaip jie, tėvai, galėtų palaikyti savo vidinį stabilumą vaikų akivaizdoje tam tikrose kritinėse situacijose, jei tokių būna. Bandome ieškoti būdų, kaip įsižeminti, kaip būti su jausmais, kurie iškyla.

Kartais tėvus pakviečiu kartu su vaikais pabūti jau įsibėgėjusiuose procesuose, bet tai būna pagal poreikį, norą. Labai priklauso ir nuo vaiko amžiaus.

Tad procese dalyvauja tėvai. Ir turbūt čia ir skirtumas, ir panašumas slypi vaikų ir suaugusių terapijos. Suaugę irgi atsineša savo tėvus į terapiją, bet tie tėvai yra vidiniai tėvai. O darbe su vaikais dažniausiai tėvus galiu matyti, galiu su jais kalbėtis.

Ką galėtum papasakoti apie savo pačios ryšį su savo vidiniu vaiku? Kokiais būdais jį kuri?

Taip, mano ryšys su mano vidiniu vaiku yra neatsiejamas. Man šis ryšys yra dovana, kurią turiu. Aš kaip vaikas ir aš kaip suaugęs žmogus mes esam labai stipriai susieti. Bet kartu turiu suvokimą, kada prisiimu suaugusiojo rolę ir kada galiu būti vaiku. Ir, ko šiame procese aš mokausi, tai stengiuosi kuo daugiau saugumo kurti savo vidiniam vaikui. Man pačiai tai yra labai didelis ir labai svarbus procesas. Kadangi mano vidinis vaikas irgi ateina kartu su manimi į terapinius procesus su vaikais ir ypatingai su tėvais, ši maža mergaitė vėl ir vėl atsiduria tėvų akivaizdoje. Tais momentais man labai svarbu, kad ji visada būtų saugi.

O daugiau, aišku, žaisti, rasti vietos žaidimui kasdienybėje. Tai yra geriausias būdas palaikyti ryšį su savo vidiniu vaiku. Šis žaidimas gali būti ir verslas ar kūryba. Ir lygiai taip pat suveikia ir krepšinis ar tinklinis. Tai lygiai tas pats žaidimas, kuris leidžia vaikui būti reikštis ir kurti.

Ačiū tau už pokalbį.

Ingridą kalbino Gediminas – ĮKŪNYTOS PRAKTIKOS integruojančios kūno ir judesio terapijos praktikas. Daugiau apie Gediminą skaitykite čia.