Taip, kūnas atsimena. Pokalbis su Ernesta Skebere
„Taip, kūnas atsimena“ - būtent šie žodžiai parašyti šalia Ernestos vardo Įkūnytos praktikos bendrakūrėjų aprašuose. Taip pat šie žodžiai skamba ir mūsų pokalbyje. Ernesta Skeberė - kūno turtų ir lobynų tyrinėtoja, ypatingo grožio ir gylio žmogus, kuris lydi kitus, keliaujančius nepaprastu savęs pažinimo keliu. Nėra klausimo, kurio būtų gėda ar nepatogu Ernestos paklausti. Kas yra kūnas, ką reiškia jausti kūną, kaip nutinka, kad mes prarandame ryšį su kūnu – šiandien šie skamba mūsų pokalbyje.
Ernesta, su tavimi kalbamės labai šaltą žiemos dieną, kai už lango didelis speigas, medžiai pasidengę storu sniego sluoksniu. Esu girdėjusi ir nuotraukose esu mačiusi tavuosius santykio su šalčiu tyrinėjimus lediniame vandenyje. Šie tyrinėjimai, mano manymu, yra labai stipriai susiję su kūnu, su jo jautimu per šalčio pojūtį. Taip pat kažkada esi minėjusi, kad vienas iš esminių gijimo ir augimo momentų tau yra leisti sau jausti, jausti tai, kas vyksta kūne. Tad šiandien pakviečiau tave pasikalbėti šiomis temomis ir mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo klausimo, kas tau yra kūnas? Kaip jį apibūdintum?
Kas yra kūnas... Pirmiausia, man tai galva, rankos, kojos, pilvas. Tai, ką galiu matyti, judinti, apčiuopti, jausti. Taip pat pastebiu, kad yra kažkas giliau, po oda. Šias vietas galiu tik jausti, negaliu nei pačiupinėti, nei matyti. Dar giliau yra kaulai, pavyzdžiui, šonkauliai. Už jų organai, kurie sudaryti dar iš mažesnių elementų. Dalį dalykų dar vis žinau tik esant, o su dalim jau susipažinusi ir tyrinėjusi integruojančios kūno ir judesio terapijos studijose. Kūną aš suvokiu galiausiai kaip vietą, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos. Itin svarbus studijų metų atrastas momentas, kad kūnas suteikia pojūčius, pavyzdžiui, šilumą ar šaltį, drebulį žarnyne ar kitokią kūno muziką. Tad kūnas yra ir mano buveinė, kurioje esu ir gyvenu, ir kuri mane nešioja šioje žemėje.
Taip pat kūnas - tai lobynas ir neišsenkanti vieta tyrinėjimams. Tai vieta, kurioje glūdi daugybė visokiausios atminties. Tuo metu, kai aš kažką užuodžiu ar išgirstu, manyje sukyla prisiminimai, kurie neturi jokio tiesioginio ryšio su tuo, kas vyksta čia ir dabar. Per kūną galiu tai prisiminti ir leisti šioms emocijoms, jausmams, istorijoms, kurios pradeda suktis galvoje, mane įtraukti. Tarkim, aš užuodžiu ryte puoduką kavos. Man yra 42 metai. Aš suprantu, kad esu Bendorių kaime, Vilniaus rajone ir iš to puoduko kvepia tik ką užpilta kava. Žinau, kad ją užsipylė mano vyras. Ir kartu suprantu, kad mane tas kvapas neša toli į vaikystę. Į laiką, kada aš ryte pildavau tėčiui kavą. Prisimenu, kaip mane nervindavo, pykdavau pildama tą kavą, nes mama bambėdavo, kad tėčiui negerai tiek daug kavos gerti. Ir šią akimirką, užuosdama tą kvapą, aš jaučiu, kaip neriu į tą vaikystės istoriją. Pradedu išgyventi suirzimą. Jis automatiškai vyksta. Aš suprantu, kad gyvenu prisiminime. Kas man pasiūlė šitą prisiminimą pasirinkti - mano kūnas. Kūnas suteikia šią labai puikią treniruotę - leisti sau prisiminti ir labai aiškiai atsirinkti, vis dėlto kurioje vietoje aš esu.
Tad kūnas yra vieta, kurioje telpa visi prisiminimai, kurių negaliu dabar atsiminti, bet nuo kažkokio trigerio – kvapo, garso, jie visą laiką manyje kyla. Kūnas taip pat yra ir transporto priemonė, kuri nešioja mane po šią žemę. Kitas klausimas lieka, kas tas aš. Kas tas aš, kurį nešioja kūnas. Ir kuo daugiau kalbu apie kūną, tuo labiau suvokiu, kad jis yra daug daugiau nei tik žmogaus fiziologija.
Kai girdžiu tave kalbančią, jaučiu pasidalinimo turtingumą. Yra daug dalykų, apie kuriuos, norėčiau daugiau sužinoti. Ir taip pat manyje yra klausimas, kurį noriu dabar užduoti, ką tau reiškia jausti kūną, kas tai yra - jausti kūną?
Jausti kūną - tai būti arčiausiai dabarties momento. Vienareikšmiškai. Kai aš jaučiu savo kūną, esu čia ir dabar. Kai aš atsiduodu kūno atminties pasiūlymams, kai susitapatinu su emocijomis, gyvenu jose arba gyvenu mintyse, aš pradedu nebejausti kūno. Tada ir iškyla tikrasis pavojus. Vieną akimirką aš labai aiškiai suvokiu, kad stoviu ant žemės, laikau rankoje obuolį ir jį valgau, prieš tai apsižiūrėjusi, ar jame nėra kirminų. Ir tą akimirką taip pat pastebiu, kad manyje kyla prisiminimas apie tai, kai kažkada suvalgiau kirminą ir man buvo labai bloga. Ir kartu aš vėl stebiu savo pojūčius, jaučiu, kaip mano stemple krenta sukramtytas obuolio gabaliukas. Dar kartą apsižiūriu šį obuolį ir suprantu, kad jame nėra kirmino. Tą akimirką istorija su kirminu ir apsinuodijimo nebetenka galios. Aš jaučiu, aš stoviu, atsiremiu, valgau, pasitikrinu, ar tikrai nėra jokio kirmino, ir leidžiu sau būti taip, kaip yra, labai aiškiai suvokdama, kad kūnas gali priminti. Tad jausti kūną yra vienareikšmiškai pati saugiausia ir blaiviausia priemonė man būti ir gyventi žemėje. Ir taip pat suprantu, kaip svarbu yra gebėti jausti kūną kritiniu momentu, o ne tada, kai išgyvenu kažkokį jaudinantį dalyką.
Taip, girdžiu tave, kalbančią apie dabarties momentą, kuriame kyla įvairūs prisiminimai, ir kaip svarbu nepasiklysti ir jaučiant atsirinkti, kur aš esu dabar ir čia. Ir taip pat žinau, kad nėra paprasta leisti sau jausti. Kaip tu manai, Ernesta, kodėl mes prarandame galimybę jausti? Kodėl šiandien žmogus dažnai nebejaučia?
Atsakymas, kuris dabar ateina - kūnas yra didžiulė atminties talpykla. Joje yra daug įvairių patyrimų, ne tik pačių maloniausių. Jame telpa viskas - visos patirtys ir visa atmintis. Ir, kai pradedu eiti į mokyklą, pradedu vis daugiau žinoti, pradedu vis daugiau judinti savo smegenus, kai aš dalyvauju konkursuose ir laimiu juos, kai einu į muzikos mokyklą, ten dalyvauju konkursuose ir laimiu, kai įstoju į universitetą, kai man pavyksta parašyti darbą, susirinkti balus, gauti stipendiją, aš girdžiu: „kokia tu esi protinga, kokia tavęs laukia šviesi ateitis“. Aš tai patiriu kaip manęs pripažinimą šioje visuomenėje. Ir tada aš persikraustau gyventi į galvą.
Aš įsidarbinu, lipu karjeros laiptais - asistentė, projektų vadovė, direktorė, skyriaus vadovė, žiūrėk, ir direktorė. Aš protinga, man sekasi. Tad kodėl man į tą kūną grįžti? Kūnas šiame pasaulyje man yra per paprasta. Ten jokio pripažinimo nėra. Kam man jį jausti, jeigu man ir taip sekasi? Aš pasirenku pripažinimą ir bėgu tol, kol galiu būti pripažinta savo aplinkos ir visuomenės.
Tada mano kūnas patiria traumą. Aš nebegaliu grįžti į karjerą. Iškyla klausimas - kas aš esu, jeigu ne aukštas pareigas užimantis žmogus? Negaliu identifikuoti savęs, nebesuprantu, kas vyksta.
Bandydama atsakyti į kylančius klausimus keliauju per įvairius meditatyvinius patyrimus, bet aš vis dar esu galvoje, vis dar kažkur skrendu. Čia prisimenu ir mintį, kuri per amžių amžius iki mūsų keliavo, kad Dievas yra danguje, kad viskas, kas yra kažkas, yra ten – aukštai, ir kad to nėra manyje. Ir kad kažkada tai nutiks. Ta palaima, rojus, išsilaisvinimas.
Po to seka terapijos ir jutimai, nes kažkokiu būdu vis tiek noriu sugrįžti į gyvenimą. Tada patiriu suicidinius impulsus ir suprantu, kad noriu pabaigti šitą gyvenimą, nes man per daug skauda. Būtent tada atsigręžiu į kūną ir įsikūniju. Prasideda etapas, kuriame leidžiu sau jausti tuos jausmus ir tuos momentus, kurie kažkada buvo labai baisūs.
Tad, mano patirtyje, pripažinimas ir sėkmės koncepcija yra tie žodžiai, kurie skamba, kaip atsakas į Tavo klausimą. Jausmingi, jaučiantys ir jautrūs žmonės yra nepripažinti. Jautrus ir jaučiantis žmogus - ne profesija. Tai mano iki šiol buvusios patirties štrichai, kertiniai momentai. Kada aukšto lygio vadovas ateina, pasižiūri, nepaduoda rankos – „juk čia moteris, pas mus moteris išvis neužima jokių pareigų, tik sekretorės“. Tą akimirką viduje jaučiu skausmą, bet aš nepasiduodu, nes verslo pasaulis yra atskirtas nuo jausmų. Aš darysiu viską, kad nejausčiau, nes, jei jausiu, manęs sėkmingų žmonių pasaulyje nepripažins. Ir aš iškrisiu iš šio žaidimo. Ir ateina gyvenime akimirka, kai vis dėlto gaunu pasiūlymą išjausti visa tai, kas nuo vaikystės yra suštabeliuoti, tam, kad vėl galėčiau atsiverti ir gyventi. Ir kito kelio matyt nėra.
Girdžiu tavo mintį, kad atsigręžimas į kūną ir leidimas sau jausti ateina labai sunkiu keliu. Būtent tada, kai būna beprotiškai sunku, kai labai skauda, mes būname priversti tai padaryti. O kaip manai, kas padėtų, kas turėtų nutikti, kad to, skausmo, kuris priverčia atsigręžti į kūną ir jausmus, būtų truputį mažiau?
Pirmi žodžiai, kurie dabar ateina, yra šeimos institutas - tėtis, mama ir vaikas. Kai mano gyvenime atsirado vaikai, tuo metu pradėjo atsirasti ir kursai, kaip ugdyti vaiką. Vienas iš pagrindinių dalykų, kurių mokiausi - leisti vaikui jausti. Kadangi mokykloje, universitete, darbinėje aplinkoje patyriau, kad jausti negalima, ši mintis man buvo nauja. Jei vaikas kriokia, vadinasi, jam dabar reikia išsikriokti. Tai yra normalu. Kadangi turiu du sūnus, dar viena mintis, kurią turėjau priimti - berniukai irgi verkia. Ir yra sudėtinga leisti verkti, leisti vaikui pykti, leisti jam išgyventi visa, kas ateina, nes tai paliečia ir mano kūne esančias atmintis ir patirtis. Ir jos kartu su vaiko reiškiamomis emocijomis ir jausmais lygiai taip pat vienodai kyla. Tad leisti jausti vaikui, pirmiausia, leisti jausti man pačiai. Tik klausimas, ką tai reiškia - leisti jausti. Bet tą akimirką aš išgirdau, kad leidimas yra duotas. Iškilo klausimas, kokia forma ir kokių priemonių reikia.
Tad matyt svarbu keisti paradigmą, suprasti, kad jausti yra normalu, jausti yra legalu. Kad ir kur bebūčiau - ar mieste, ar kavinėje, ar mokykloje, ar teatre, aš esu tas pats žmogus. Taip, yra etikos, padorumo normos, bet visur yra tas pats žmogus, kuris jaučia. Svarbu skleisti šią žinią ir ieškoti būdų ją patirti.
Ir jeigu manęs būtų kas nors paklausęs, ar aš būčiau sutikus keliauti šią kelionę, kurią keliauju dabar savo noru, tai turbūt būčiau atsakiusi - niekada gyvenime. Bet gyvenimas ją skyrė nepaklausęs. Po įvairių įvykių ir galiausiai cezario pjūvio teko stoti į akistatą su skausmo kūnu, kuris sukilo. Nuo čia galiausiai prasidėjo mano pažintis su kūnu, jo jutimu, ir tuo, kas yra įsikūnyti ir gyventi įkūnytą gyvenimą.
Manyje dabar skamba žodžiai - gyvenanti įkūnytą gyvenimą. Taip pat šią akimirką susitinku ir su kančia, kuri ir mane privertė atsigręžti kūną, jausmus. Man įdomu, ar yra kitas kelias, kuris būtų paprastesnis, ne toks skausmingas, ir kuris taip pat lydėtų į dar gilesnį atsigręžimą į kūną, jo pajautimą?
Ar yra kitas būdas pradėti gyventi įkūnytą gyvenimą negu galiausiai susitinkant akistatoje su savo skausmo kūnu? Mano patirtimi ne. Ir, kadangi esu vienas žmogus šioje milijardinėje žmonių planetoje, aš atsigręžiu į gamtą. Man gamta patvirtina, kad yra cikliškumas - yra diena - naktis, yra šviesu - tamsu. Yra žiema, kai viskas užšąla, suledėja, pasidengia sniegu. Pavasaris, kai viskas po truputį pradeda dygti, žydėti. Vasara, kai viskas suklesti. Galiausiai ateina ruduo ir vėl viskas pradeda nykti. Tad vėl žiema...
Paviršius keičiasi, yra kaita - be šviesos neateina tamsa ir be tamsos aš nepažinčiau šviesos. Ir be skausmo aš nepažinčiau, kas yra ne skausmas, be liūdesio nepažinčiau, kas yra džiugesys. Taip yra gamtoje ir aš gyvenu joje. Ir yra dar vienas dalykas, kurį visiškai iš naujo atrandu - gamtoje yra dalykų, nepaisant to, kad keičiasi metų laikai ir paviršiai, kurie yra pastovūs, pavyzdžiui, kalnas. Ant jo užauga žolė, vėliau sninga. Bet pats kalnas - jis ten per amžių amžius stovi. Taip pat yra jūra, kuri nuolatos skalauja krantą. Ant jos būna lapų prikrenta, sniego. Tai lygiai taip pat įkūnytumas yra labai pastovus. Ir yra paviršius, ant kurio viskas keičiasi. Remiantis gamtos reiškiniais, cikliškumu, aš drįsčiau teigti, kad, nepabuvus naktį tamsoje, nepamačius žvaigždžių ir nesulaukus ryto, aš nežinočiau, kas yra rytas, saulė ir šviesa. Be skausmo nebūtų kitos patirties. Aš esu gamtos dalis, gamtos kūrinys. Aš pagal tas pačias paradigmas jaučiuosi sukurta.
Ačiū už laiką, kurį buvome kartu, už pokalbį, už pasidalinimus. Jaučiu dėkingumą. Gera tavęs klausytis.
Ernestą kalbino Ingrida – ĮKŪNYTOS PRAKTIKOS integruojančios kūno ir judesio terapijos praktikė. Daugiau apie Ingridą skaitykite čia.
Comments