Įkūnyta prisilietimo kalba: ką vienas kitam pasakome be žodžių
Ar žinote, kad savo odoje turime neuroninį tinklą, kuris lyg tyčia sukurtas taip, jog reaguotų į žmogaus prisilietimą?
Mūsų kūnas sutvertas liesti ir liestis. Lytėjimas - pirmasis iš įsčiose besivystančių pojūčių. Per prisilietimą pažįstame ne tik savo aplinką, bet ir save. Tai dar vadinama taktiliniu suvokimu. Oda mums pasako, kur esu aš, o kur - jau ne aš, ir kokia yra to "ne aš" kokybė (šilta, šalta, švelnu, grubu, sunku, lengva ir pan.). Tačiau odoje esantys nervų receptoriai ne tik informuoja mus apie supantį pasaulį - kūnas taip pat sukonstruotas reaguoti į jį. Emocinis ir socialinis atsakas į prisilietimą yra mums toks svarbus biologiškai, kad jį fiksuojančios nervinės skaidulos yra kone kiekviename mūsų odos lopinėlyje.
Neurologinius ir psichologinius prisilietimo bei socialinių santykių mechanizmus tyrinėjanti mokslininkė H. B. Wasling teigia, jog mūsų odoje esančios nervinės skaidulos, vadinamos C tipo taktiliniais aferentais, yra ypač jautrios lengvam, švelniam, lėtai judančiam prisilietimui, kurio temperatūra yra apie 32° - artimiausia būtent žmogaus kūno temperatūrai. Taigi, šie odos aferentai yra užprogramuoti reaguoti į švelnų, glostantį žmogaus prisilietimą. Vietoj to, kad tiesiog informuotų mūsų smegenų somatosensorinę žievę apie tai, kad toks prisilietimas įvyko (tai atlieka kiti odos receptoriai), CT aferentai siunčia signalus į salos žievę smegenyse.
Kodėl mums tai svarbu? Salos žievė - santykinai neseniai tyrinėjama smegenų dalis, kuri yra ypač išsivysčiusi žmonėse, lyginant su kitais žinduoliais. Ši smegenų dalis per nervą klajoklį ir nugaros smegenų kraštinį sluoksnį gauna informaciją apie kvėpavimą, virškinimo sistemos veiklą, imuninį ir hormoninį aktyvumą, skausmą, seksualinį sužadinimą ir kt. Tačiau šalia kitų funkcijų ji taip pat dalyvauja mūsų emocinės pusiausvyros procesuose. Patyrę švelnų prisilietimą, į šią smegenų dalį gauname informaciją, kuri mums gali signalizuoti, kad mums malonu, esame saugūs, priimti kito asmens. Be to, odos aferentai turi nervinius kelius į tą smegenų sritį, kuri atsakinga už socialinius ryšius. Tad šis globojantis žmogiškas prisilietimas yra vienas pagrindinių būdų, kuriuo mezgami socialiniai ryšiai ir formuojamas saugus prieraišumas.
Tarpasmeninis emociškai paveikus lietimas teigiamai veikia sveikatą ir nervų sistemos būklę. Moksliniai tyrimai rodo, kad C-taktilinio pobūdžio prisilietimas lėtina suaugusiųjų ir kūdikių širdies ritmą, taigi - sužadina specifinį centrinės nervų sistemos ir autonominį atsaką. Mokslininkai kelia hipotezę, kad žmonės, patiriantys stipresnį atsaką į prisilietimą ir turintys didesnį taktilinį suvokimą, yra labiau linkę socializuotis ir būti draugėje su kitais žmonėmis. Tačiau tuo pačiu žmonės, kurie turi stipriai padidintą sensorinį jautrumą, jausdami švelnų prisilietimą gali patirti nervų sistemos perkrovą ir dėl to vengti būti liečiami. Tokiems žmonėms alternatyva glostymui gali būti stiprūs, tvirti prisilietimai, paspaudimai - tokios kokybės prisilietimas gali įžeminti, suteikti komforto ir saugumo jausmą.
Glostymas ypač svarbus naujagimiams bei mažiems vaikams. Įrodyta, jog švelnus, globojantis prisilietimas tiesiogiai veikia smegenų vystymąsi ir formuoja “socialines smegenis”. Taip pat pastebėta, kad tėvai instinktyviai žino, kaip liestis prie naujagimių ir glostymo veiksmą atlieka būtent tokiu greičiu, kuriam žmogaus nervų sistema teikia pirmenybę. Tyrimų duomenys rodo, jog socialinė naujagimių izoliacija po gimimo sukelia emocinius, kognityvinius ir elgesio sutrikimus netgi suaugus. Tačiau prisilietimas išlieka svarbus nepriklausomai nuo amžiaus, o dauguma žmonių lėtą glostymą patiria kaip malonų, raminantį, padedantį jaustis priklausančiu grupei.
Dažnai nesusimąstome, kiek daug komunikuojame per prisilietimą kasdienybėje (arba komunikuodavome iki koronavirusinės pandemijos). M. J. Herenstein kartu su kolegomis 2009m. publikuotoje studijoje rašo, jog žmonės turi gebėjimą liesdami vienas kitą perduoti skirtingas emocijas. Tiriamiesiems nuo 18 iki 36m. pavyko tiksliai perduoti skirtingas emocijas ir jausmus - pyktį, baimę, pasibjaurėjimą, meilę, dėkingumą ir užuojautą - vien per prisilietimą, kuomet jų liečiami asmenys prisilietimo nematė. Liečiamieji įvardijo prisilietimu perduodamą emociją net iki 78% tikslumu. Be to, tiriamieji taip pat galėjo įvardyti prisilietimu komunikuojamą emociją vien stebėdami vieno asmens prisilietimą prie kito. Atrodo, jog prisilietimas gali būti netgi efektyvesnis emocijų perdavimo būdas nei veido išraiška ar balso tonas. Daugelis iš patirties žinome, kad malonus prisilietimas sustiprina tarpusavio ryšius ir pozityvų bendravimą tarp žmonių, o nemalonus - atstumia, įjungia mumyse pavojaus signalą, skatina bėgti, grumtis arba sustingti. Taigi prisilietimo svarba mums, kaip socialinėms būtybėms - nenuneigiama.
Dėl žmogaus biologinio ir psichologinio imlumo lietimui seniai pripažįstamas terapinis prisilietimo poveikis. Tinkamas prisilietimas gali sumažinti skausmą ligoniams, padėti pašalinti įtampą, pakoreguoti arba palengvinti įvairius sutrikimus ir pan. Kūno ir judesio terapijoje kūną bei psichiką matome kaip neatsiejamas žmogiškos esybės dalis, kurios nuolat veikia viena kitą. Dar Aristotelis savo veikale “Fiziognomika” rašė, jog pokytis psichikoje sukelia pokytį kūno struktūroje, ir analogiškai - pokytis kūno struktūroje sukuria pokytį psichikoje. Taigi, liesdami kūną, neišvengiamai liečiame ir psichiką. Pasak psichoterapeuto ir knygų apie kūno-psichikos gijimą (angl. body-mind healing) autoriaus C. W. Ford, prisilietimas kuria naujus neuroninius kelius smegenyse, įgalinančius mus kurti naują savęs paveikslą. Kai realybėje išveikiame šiuos naujai sukurtus savo nepažeisto, integralaus vientisumo įvaizdžius, kuriuos savyje sukūrėme patirdami terapinį prisilietimą, mes įkūnijame gijimo procesą.
Integruojančioje kūno-judesio terapijoje prisilietimas - vienas iš darbo metodų, kuriuo siekiame užmegzti kontaktą su kūnu, išgirsti jo siunčiamus signalus, istorijas, komunikuoti su kūno sistemomis. Per prisilietimą kuriamas pagarbus, saugus, palaikantis ryšys, kuris žmoguje gali pažadinti gilius savigydos procesus, atskleisti tai, kas nematoma, paslėpta, tačiau nori būti pamatyta. Liečiant ir suteikiant atramą įvykti tam tikram judesiui, somatinės terapijos pagalba galime keisti tiek judėjimo, tiek ir kūno bei psichikos modelius, randant kiekvienam optimaliausius kelius harmoningiau būti šiame pasaulyje.
Jurga Bliss gyvena ir dirba Portugalijoje, somatinės terapijos sesijas suaugusiems veda internetu lietuvių ir anglų kalbomis visame pasaulyje, o Algarvėje - ir gyvai. Ji specializuojasi darbe su klientais, susiduriančiais su psichosomatiniais simptomais; autoimuniniais procesais; vidinės šeimos (subasmenybių) tyrinėjimais; prisirišimo, ribų ir kitais santykių iššūkiais (šeimoje, partnerystėje, įskaitant LGBTQ+ ir kt. nenormatyvines santykių formas); seksualumo klausimais; gyvenimo užsienyje ir daugiakultūrinėje aplinkoje sunkumais ir kt. Daugiau apie Jurgą skaitykite čia.
Šaltiniai:
Croy, I. et al. (2017) Gentle touch perception: From early childhood to adolescence
Davidovic, M. et al. (2016) Posterior Superior Temporal Sulcus Responses Predict Perceived Pleasantness of Skin Stroking
Dr Baranauskas, M. (2020) Žmogus nuo gyvūnų skiriasi galimybe justi vidinę savo kūno būseną: salos žievė ir interocepcija
Evergreen Psychotherapy Center (2014) The importance of touch
Ford, C. W. (1989) Where Healing Waters Meet : Touching Mind and Emotion Through the Body. Barrytown, N.Y. : Station Hill Press.
Halton, M. (2021) Humans are made to be touched — so what happens when we aren’t? (https://ideas.ted.com/we-are-made-to-be-touched-so-what-happens-when-we-arent/ )
Hartley, L. (1995) Wisdom of the Body Moving - An Introduction to Body-Mind Centering. North Atlantic Books, Berkeley, CA
Hertenstein, M. J.et al. (2006). Touch communicates distinct emotions. Emotion, 6(3). (https://doi.org/10.1037/1528-3542.6.3.528)
McGlone, F. et al. (2014) Discriminative and Affective Touch: Sensing and Feeling
Commentaires